Spauda ir Video

Lyčių (ne)lygybės istorija

Mes gyvename visą laiką besikeičiančiame pasaulyje, pokyčiai yra globalūs, vykstantys tūkstančius ir net miljonus metų, kaip, pavyzdžiui, evoliucijos procesai, dėl kurių suiformavę fiziologiniai skirtumai tarp lyčių, artimiausiu metu tikrai išliks. Ir yra socialiniai pokyčiai, kurie pastebimi, žiūrint jau net iš kelių kartų perspektyvos. Manau, kad gyvename labai įdomiu laikotarpiu, nes, iš vienos pusės, pasaulis per paskutinį šimtmetį progresuoja, mechanizmai ir robotizacija vyrus ir moteris pastatė į panašias pozicijas. Moterys ir vyrai gali atlikinėti tuos pačius darbus, turi tokias pat teises ir pareigas (kalbu iš mūsų šalies perspektyvos), mąstymo tyrimai parodė, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų yra nežymūs. Tai gi, teorijos lygmenyje, Europoje galėtų būti lyčių lygybė. Tačiau, skirtumai vis dar akivaizdūs. Iš vienos pusės istoriškai mūsų civilizacija yra patriarchalinė, ir moterys Europoje dar tik pirmą šimtmetį gyvena turėdamos panašias teises kaip ir vyrai, dėl to statistkojei matome gan didelius skirtumus. Jeigu kalbėti apie stereotipinius socialinius vaidmenis, tai čia pokytis labai stiprus, vis daugiau vyrų perima grynai „moteriškus“ vaidmenis šeimoje, o moterys pradeda dažniau atlikti „vyriškus“ vaidmenis, vadovaudamos įmonėms ir organizacijoms. Kokia perspektyva? Ar įmanoma visiška lygybė? Jeigu sutikti su tuo, kad ekonomika yra labai svarbus faktorius pokyčių procesuose, tai galiu teigti, remdamasi ilgalaikiais tyrimais, kurie parodė tiesioginį ryšį tarp lygių teisių ir ekonominio augimo, kad einame lygybės link. Šeimos lygmenyje yra tyrimai, kurie rodo kaip lygiavertis vaidmenų pasidalijimas veikia teigiamai šeimos narių sveikatą. Laimingos šeimos, sveiki žmonės – svarbus pasaulio ekonomikos veiksnys. Tai gi Europa turi šansą išeiti iš patriarchalinės epochos i kitą lygmenį (ko negaliu pasakyti apie daugelį pasaulio vietų, kur moterų padėtis vis dar yra labai sunki). O kaip greitai išnyks stereotipai ir nuostatai – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Ir supratimas, kad skirtumai yra ne blogybė, o atvirkšciai, praturtiną pasaulį, gali padėti kitaip pažiūrėti į tuos dalykus, kurie gąsdina ir yra „kitokie“.

Junona Berznitski

Psichologė

Žurnalas “Prie kavos” 2016 kovas

Ar pasikeičia žmogaus gyvenimas, atsikračius nereikalingų kilogramų?

straipsnis 11

 Kai kalbame apie svorio sumažėjimą labai svarbu suprasti konkretaus žmogaus gyvenimo aplinkybes, mėginant pamatyti – kas jam tikrai svarbu, kaip jis gyvena, kokie jo santykiai su aplinkiniais, kokia  jo sveikatos būklė. Tik tada mes galėsime įsivaizduoti kokios pasekmės jo laukia numetus svorį. Vienam – atsikratyti  kilogramai sukelia daug teigiamų emocijų, nes jis jaučiasi pasiekęs tikslą, kitam – tai gali būti visiškai atvirkščiai, nes jo lūkesčiai yra užkelti ir standartai labai aukšti – jo svoris visada bus per didelis ir veidrodyje jis matys vis dar ne tą vaizdą apie kurį svajoja. Nepamirškime, kad gyvename užkeltų standartų pasaulyje, kai žmogui vis ne gana, jis vis siekia “tobulumo”, kurio realybėje pasiekti neįmanoma, o tai kelia daug neigiamų emocijų ir atsiranda kaltės jausmas.

Manau, kad tikrieji pokyčiai gali prasidėti tik tada – kai žmogus tampa sąmoningu ir atidžiu sau. Kai jis išmoksta priimti save adekvačiai, suprasdamas ir priimdamas savo aplinkybes. Tada ir atsikratyti kilogramai yra tik dalis savęs piėmimo proceso. Todėl sunku būtų teigti, kad svorio sumažėjimas galėtų įtakoti esminius pokyčius žmogaus psichologinėje būsenoje, jo asmenybėje.

O ir statistika yra ganėtinai pesimistiška, kalbant apie svorio metimą. Dažniausiai atsikratyti kilogramai vėl sugrįžta po 5 metų. Tai vyksta dėl to, kad mūsų organizmas ir procesai jame, o šio atveju alkio jausmas, yra reguliojami smegenimis – nedalyvajant sąmonei. Mūsų smegenys apie mūsų svorį turi savo nuostatas, nepriklausančias nuo mūsų norų ir įsivaizdavimų. Ir tai kas mūsų organizmui yra “normalu”, dažniausiais mums patiems yra “nenormalu” ir reikalaujo skubaus įsikišimo. Todėl dažnai svorio reguliavimas tampa kasdiene kova su savo organizmu, o ar gi kova ar karas gali turėti teigiamą rezultatą? Kare dažniausiai kas nors nukenčia. Todėl aš grįžtu prie atidumo sau, kuris galėtų būti raktu į kokybišką gyvenimą.

Aš pati jau 20 metų dalyvavau įvairiose kovos ir komunikacijos su savo kūnu procesuose. Kova tikrai nepadėjo, svoris tai krito, tai kilo. Ir organizmas man jau seniai „pasakė“, kad jo norma yra ne mano įsivaizduojama norma. Ir nors tais momentais, kai mano svoris sumažėdavo jausdavausi tikrai puikiai, tačiau ta eiforija gana greitai pasibaigdavo. Nes sunku funkcionuoti t.y. dirbti, mokytis, bendrauti, kai tavo smegenys visą laiką užimtos mintimis apie tai – kaip nepriaugti, ką turiu suvalgyti, kiek mankštintis ir t.t.

Visai natūralus klausimas kyla – tai ką daryti? Ir atsakymas galėtų būti toks –  mokytis būti sąmoningu, atidžiu sau, kai maitinimasis ir fizinis aktyvumas yra ne kasdienė kova (kurią mes dažniausiai pralaimime), o savęs pažinimas ir atradimas. Nepamirštant, kad mes esame ne tik kūnas ir visos aplinkybės mūsų gyvenime yra labai susiję.

Junona Berznitski

Psichologė

Žurnalas “Moters patarimai” 2016 vasaris

Maisto pasirinkimas ir psichologija

Prie kavos pataria (dietos) 2016-4Mąstant apie tai – kaip mes renkamės maistą, turime nepamiršti kad maistas yra vienas svarbiausių žmogaus išgyvenimo elementų kaip ir oras ir vanduo. Jeigu mūsų smegenyse neveiktų mechanizmas skatinantis valgyti, tai žmogus neišgyventų. O ką mėgstame valgyti – tai jau susiformavusio ilgalaikio proceso rezultatas. Organizmas pats regulioja kiek ir ko organizmui reikia, tačiau mūsų gyvenimo eigoje susiformuoja įvairūs įpročiai, kurie taip pat veikia mus, renkantis maistą.  Kadangi riebalai, mineralai, krakmolas ir kitos medžiagos reikalingi organizmui, per ilgalaikius evoliucijos procesus mūsų smegenys  išmoko reaguoti teigiamai į atitinkamus aromatus, maisto faktūrą ir vaizdą. Taip pat yra instinkto lygmenyje susiformavęs kartaus skonio atmetimas, apsaugojęs mūsų protėvius nuo nuodų. Tačiau dabar yra daug patiekalų ir gėrimų kurių kartus skonis yra nepavojingas, o jei vaikystėje mes tokių skonių vengiame, tai vyresniame amžiuje jau įvyksta išmokimas, nes mūsų smegenys reaguoja į tai, kad ir karčiame maiste yra  kalorijos ir net narkotinis poveikis. Ne veltui kalbame apie priklausomybę nuo šokolado, ar kitų produktų, kurių veikimas yra prilyginamas narkotikams. Maistas tampa atlygiu, paguoda ir išsigelbėjimu tokiose situacijose – kai mes visiškai nejaučiame alkio, o pasąmonė mus skatina spręsti tuo metu iškilusias problemas – nerimą, stresą, baimę ar pyktį – valgant. Sau suteikdami atlygį už „kančias“ – kuriame įpročius kurie palaipsniui perauga į priklausomybę maistui. O jau koks tai maistas – priklauso nuo įpročių atsiradusių dėl gyvenimo sąlygų, šeimos, genetinių ir socialinių aplinkybių.

Junona Berznitski

Psichologė

Žurnalas “Dietos” 2016 vasaris

Perfekcionistai

Apie perfekcionistus. Nuolat tobulėjantis, nuolat siekiantis geriausių rezultatų ir netoleruojantis jokių klaidų. Ką reiškia noras būti tokiu žmogumi – tobulu darbe, šeimoje ar veidrodyje? Kada reiklumas sau ir kitiems naudingas, o kada gali išvaryti iš proto pačius tobuluosius ar greta jų esančius? Apie perfekcionistus – pokalbis su psichologais Junona Berznitski ir Eriku Siudiku.

Nugalėjus baimes ir izoliaciją, galima pradėti visavertį gyvenimą

Ketverius metus su LGBT+ žmonėmis dirbanti psichologė Junona Berznitski renka naują grupę. Šį kartą ne savipagalbos, o terapinę, kuri atveria naujų galimybių jos dalyviams. Psichologė pasakoja, kodėl jai dirbti su LGBT+ asmenimis ypač svarbu ir ką tokios grupės gali duoti jos dalyviams.

Skaityti daugiau: